A

 

Alankara (skr. alaṃkāra - „ornamentai“) – melodinės puošmenos, dekoratyvinės figūros,

pagražinimai, natų užlaikymai, pakartojimai, suteikiantys muzikai puošnumo.

 

Alapa (skr. ālāpa - „pokalbis“) - pradinė, improvizacinė Š. Indijos kūrinio dalis. Pagrindiniai bruožai: 1) laisvas ritmas (anibaddha) 2) improvizacinis pobūdis, 3) ritmo ir ritminių instrumentų nebuvimas. Joje atlikėjas atskleidžia melodinius rāgos ypatumus, išryškina svarbiausias gaidas. Gali būti atliekama ir kaip savarankiškas kūrinys, ir kaip įžanginė dalis. P. Indijoje ši dalis vadinama ālāpana.

 

Amyras Chusro (Amīr Khusrow, 1253  - 1325) – indų mokslininkas, poetas ir muzikas, rašęs persų ir hindi kalbomis. Manoma, jog jis išrado instrumentus -  sitarą ir tablą. Chusro laikomas kavalio (qawwali), chajalio (khayāl) ir taranos (tarana) muzikinių žanrų pradininku.

 

Āroha – kylančios krypties rāgos garsaeilis.

 

Avaroha – krintančios krypties rāgos garsaeilis.

 

B

 

Bhadžanas (hindi k. - bhajan) - religinė hinduistų giesmė, skirta pašlovinti dievą. Dainų tekstai apie dievų Ganešos, Krišnos, Šivos gyvenimus, išreiškiami paprasta melodine linija. Šios giesmės susijusios su viduramžiais paplitusiu hinduistų bhakti judėjimu, kurio pagrindinis tikslas – atsidavimas Dievui, jo šlovinimas.

 

Bharata, Bharata Munis (Bharata Munī) - indų dieviškasis išminčius, muzikologas, „Natjašastros“ (skr. Nāṭyaśāstra - traktato apie dramos meną) autorius. Šiame veikale Bharata muziką aptaria kaip integralią dramos dalį, išskiria teatro formas ir aprašo svarbiausias emocijas (rasas). Vėliau šis žodis tapo vienu iš bendrinių terminų, senovės indų tekstuose reiškiančių aktorių.

 

Bhāva (skr. - „sielos būsena“, „jausmas“) -  indų estetinė kategorija, glaudžiai susijusi su rasa ir apibūdinanti meno kūrinio ar estetinio objekto emocinį poveikį.

 

Brihaddeši (Bṛhaddeśī, IV – VII a. po Kr.)  – išminčiaus Matangos Munio muzikologinis traktatas, išsamiai aprašantis mārga (klasikinės) ir deśī (liaudies) muzikos ypatumus ir skirtumus. Šiame veikale pirmą kartą kaip savarankiška sąvoka apibrėžiama rāga, nagrinėjami mikrotonai, garsaeiliai.

 

C

 

Chajalis (hindi k. khyāl; arab. khayāl -“vaizduotė”, “svajonė”) - vokalinės muzikos žanras, pasižymintis lyriškumu, improvizaciniu pobūdžiu. Chajalis susideda iš dviejų pagrindinių dalių: ālāp – improvizacinės ekspozicijos ir bandish - stabilaus ritmo kompozicijos. Tekstai apie dieviškąją meilę, mylimųjų išsiskyrimą, dievo Krišnos gyvenimą. 

 

 

D

 

Deši (deśī, skr. deśa - “šalis”, “regionas”) - įvairių Indijos regionų instrumentinė, vokalinė liaudies muzika ir šokiai, pritaikyta žmonių poreikiams, skirta pramogai. Šiaurės Indijos (Hindustānī) klasikinėje muzikoje žinoma ir rāga deś (c-d-f-g-h-c; c-b-a-g-a-f-e-d-g-f-e-d-e-h-c).

 

Dhrupadas  (skr. dhruva – „nekintamas“, „pastovus“ + pada – „posmas“) - Š. Indijos vokalinės ir instrumentinės muzikos žanras, pasižymintis ilgai tęsiamais garsais, negausia ornamentika. Jo pagrindą sudaro refrenas ir keturi posmai.  XIII a. atsiradęs kaip religinė forma, o valdant Didžiųjų Mogulų dinastijai tapo rūmų muzikos žanru.

 

Džati (skr. jāti - “rūšis”, “tipas”) – 1) garsaeilio tipas, pagal dermės laipsnių skaičių klasifikuojantis rāgas į penkialaipsnes (audava), šešialaipsnes (ṣaḍava) ir septynlaipsnes (sampūrṇa); 2) ritminio ciklo (tāla) tipas Pietų Indijos klasikinėje muzikoje (sūlādi saptatāla sistemoje jų yra septyni).

 

Džoras (hindi k. joḍ - “sujungti”) – kūrinio padala sekanti po improvizacinės ālāp, pasižyminti judrumu, stabiliu ritminiu pulsu (nibaddha). 

 

G

 

Gamaka (skr. “ornamentas”, “puošmena”) - natų melizmos, vibrato, subtilūs tonų atspalviai, akcentai, slinktys, veikiantys kaip integralūs kūrinio elementai.

 

Gandharvas (gandharva) – dangiška dievybė, pusdievis, turintis neįprastų muzikinių gebėjimų. Indų teologijoje apibūdinamas kaip tarpininkas tarp dievų ir žmonių. Jų muzika suklestėjo V – VII a. pr. Kr. ir buvo atliekama religinių apeigų metu, rūmuose, teatre. Terminas taip pat naudojamas apibūdinti profesionalius Indijos klasikinės muzikos atlikėjus.

 

Gatas (hindi k. gat; skr. gati  - “judėjimas”) – paskutinioji kūrinio dalis, įsijungus mušamąjam instrumentui. Ji grindžiama atlikėjo pasirinktu ritminiu ciklu (tāla) ir pasižymi aiškia kompozicijos struktūra, laipsniškai greitėjančiu tempu.

 

Gharanai (gharānās, hindi k. ghar – „namai“) – skirtingų regionų mokyklos, organizacijos, muzikantų šeimos puoselėjančios savitas atliekamo muzikinio stiliaus, mokymo tradicijas.

 

Ghazalis (ghazal) – vokalinis muzikos žanras, paremtas Urdu poezijos rečitavimu. Susideda iš keletos savarankiškų kupletų ir refreno. Tekstai apie vienpusę meilę, kančią, abejones.

 

Gytagovinda (Gīta-Govinda)  – indų poeto Džajadevos lyrinė meilės poema, parašyta XIII a. R. Indijoje, sanskrito literatūros klasika. Poemoje apdainuojama dievo Krišnos ir jo mylimosios Radhos meilės žaidimai. Kiekvieną iš 24 – ių dainų sudaro aštuoni posmai (pada) ir refrenas (dhruva).

 

 

H

 

Hindusthānī – Šiaurės Indijos muzikinė tradicija.

 

J

 

Jhaptāl – Š. Indijos ritminis ciklas (tāla), susidedantis iš dešimties metrinių dalių (2+3+2+3).

 

K

 

Karṇāṭaḳa – Pietų Indijos klasikinės muzikos tradicija, gyvuojanti nuo XV a.

 

Kavalis (qawwālī, arab. qaul  - „liudyti“, „byloti“, „kalbėti“) - Pietų Azijos religinė muzikos forma, sūfijų poetinė – muzikinė išraiška vedanti į religinę ekstazę, sąjungą su Dievu. Tradiciškai atliekama vyrų grupės, susidedančios iš vieno ar dviejų solistų ir choro, kuriems pritariama fisharmonija ir mušamuoju instrumentu (dholak ar tabla).

 

Khālī (hindi k. – „tuščias“) – nekirčiuota, “tuščia” tālos ciklo struktūros padala, paprastai esanti talos viduryje; rodoma rankos mostu ore.

 

Kinara (kinnara) – dieviškasis muzikantas budistų ir hinduistų mitologijoje, turintis pusiau žmogaus, pusiau gyvūno kūną. Kinarė (kinnaris) – moteriškoji kinara (atitinka sen. graikų harpiją).

 

Krišna (skr. Kṛṣṇa – „tamsiai mėlynas“) – viena populiariausių hinduistų dievybių, aštuntasis dievo Višnu įsikūnijimas (avatara). Muzikoje, tekstuose, dailės kūriniuose, skulptūrose jis atvaizduojamas kaip vaikas grojantis fleita, taip pat mylimasis ar aukščiausioji dievybė. 

 

M

 

Mārga  (skr. – „kelias“, „kelio nuoroda“, „perėja“) - taip vadinama klasikinė Indijos muzika per šimtmečius išlaikiusi nepakitusį pavidalą, priešinga liaudies (deśī) muzikai.

 

Mātrā – metrinis vienetas, smulkiausia Indijos ritmo struktūros (tālos) sudėtinė dalis. 

 

Mēḷakarta – P. Indijos 72 - iejų septynialaipsnių dermių sistema, kurią XVII a. aprašė muzikologas Venkaṭamakhis. Ši sistema grindžiama visais įmanomais 6 –iais viršutiniojo ir 12 – os apatinio tetrachordo variantų. Š. Indijoje žinoma 10 dermių sistema (ṭhāt).

 

N

 

Nāda Brahma – indų mitologijoje pirmapradis Visatos garsas, prilyginamas universaliai sąmonei, abstrakčiai garso esmei. Jis yra amžinas, nediferencijuotas, esantis už fizinio garso pasireiškimo. Manoma, jog muzika susikūrė iš šio nekintančio garso, pavadinto dievo Brahmos, visatos kūrėjo, vardu.

 

Narada (Nārada)  - legendinis indų išminčius, kaip muzikantas ir keliautojas minimas daugelyje hinduizmo tekstų. Dažniausiai vaizduojamas su vyna (sanskr. vīṇā) rankose, kurį naudoja pritarti giesmėms, mantroms skirtoms dievui Višnu garbinti.

 

Natjašastra (skr. nāṭya – teatrinis veiksmas, drama; śāstra – šventa knyga, traktatas) – vienas iš seniausių Indijos estetikos traktatų, parašytas I a. pr. Kr. – III a. po Kr. Jo autorystė priskiriama legendiniam išminčiui Bharatai. Traktate nagrinėjami teatro, dramos, muzikos ir šokio menai. Pirmą kartą išsamiau aprašomi instrumentai, dermės, garsaeiliai, ritmai, intervalų santykiai.

 

Navarasa - devynios pagrindinės rasos, išreiškiančios skirtingus jausmus, nuotaikas. Pagrindinis meno tikslas sužadinti vieną iš šių estetinių emocijų: 

śṛṇgāra (erotinė), vīra (herojiškoji), hāsya (komiškoji), karuṇa (užuojautos), raudra (pykčio),

 bhayānaka (baimės), bībhatsa (pasibjaurėjimo), adbhuta (nuostabos), śānta (ramybės).

 

Nrita (skr. nṛtta) – abstraktus (nesiužetinis) šokis, gestikuliacija. 

 

R

 

Raga (skr. rāga – „raudona spalva“, „malonumas“) – svarbiausia Indijos klasikinės muzikos sąvoka. Gali būti aiškinama trejopai: 1) estetinė kategorija, 2) dermė, melodinis modelis, 3) kompozicija, grįsta tam tikra derme ar melodiniu modeliu. Kiekviena rāga turi tik jai būdingą garsaeilį, melodinę liniją, nuotaiką, spalvą ir atlikimo laiką.

 

Rāgamālās – tapybinių rāgų ciklai, sudaryti iš 36 ar 40 tapybinių rāgų, paplitę XVI – XVII a. Indijoje (paprastai tapoma ant popieriaus ar šilko). Šiuose paveiksluose rāgos siejamos su konkrečiomis spalvomis, nuotaikomis ar dievybių atvaizdavimu.

 

Rāgamālikā  (skr. „ragų pynė“) - Pietų Indijos klasikinės muzikos (karṇāṭaka) žanras; kūrinys sudarytas iš keleto skirtingų ragų (dermės paeiliui keičia viena kitą).

 

Rasa (skr. rasa  - „pomėgis“, „skonis“) – viena iš svarbiausių indų estetikos kategorijų, estetinis patyrimas, jausmas, emocija. Kiekvienos meno formos aukščiausias tikslas perteikti konkrečią rasą.

 

Rigveda (skr. ṛgveda – himnų knyga) – senovės Indijos šventas Vedų himnų rinkinys; viena iš keturių vedų (kitos trys – Samaveda,  Jadžūrveda ir Atharvaveda). Tai pati seniausia ir reikšmingiausia Vedų dalis, manoma, sukurta apie XV – VI a. pr. Kr. Ją sudaro 1028 himnai. Rigvedos mantros – tai aukotojo kreipimasis į Dievus; dažniausiai recituojami trimis gaidomis (su tonika viduryje) ir vediniais metrais, sudarytais iš trumpųjų ir ilgųjų skiemenų. 

 

S

 

Saṁvādī  - konsonansas, antroji pagal svarbumą rāgos gaida, nuo vādī (dominuojančios gaidos) nutolusi kvinta į viršų (kvarta į apačią).

 

Sangyta (Saṃgīta) – muzikos meno visuma, apimanti klasikinę Indijos vokalinę, instrumentinę muziką bei šokį. Ją sudaro dvi kryptys: Šiaurės Indijos klasikinė muzika – Hindusthānī ir Pietų Indijos – Karṇāṭaḳa.

 

Saptasvara,  Saptak (skr. sapta atitinka gr. hepta) - setynialaipsnė indų dermė, heptatonika; septynių gaidų gama, kurią sudaro: sa, ri, ga, ma, pa, dha, ni.

 

Svara (svara) – muzikinis garsas, gaida. Septyni pagrindiniai muzikos garsai turi spalvines asociacijas, jie siejami su gyvūnų balsais, hinduistų dievybių įvaizdžiais.

 

Šrutė (skr. śruti - „girdėti“, „klausytis“) – mikrotonas, mažiausias girdimas intervalas; Indijos muzikoje oktava teoriškai dalijama į 22 mikrotonus. Tarp gretimų garsų gali būti dvi, trys ar keturios šrutės.

 

T

 

Tala (skr. tāla - „delnas“, „plaštaka“, „kirtis) – muzikos ritmo ciklas, kuriuo yra paremta daina, instrumentinis kūrinys ar šokis. Kiekviena tāla turi tam tikrą metrinių dalių (mātra) skaičių (pvz.: tāla tīntāl 4+4+4+4). P. Indijoje ritmo struktūra remiasi sūlādi saptatāla (7 pagrindinių tālų sistema).

 

Tāṇdava – kosminis dievo Šivos šokis, pastovios dieviškosios pasaulio kaitos, energijos simbolis; vyriško pobūdžio šokis, moteriškojo lasya (deivės Parvatės šokio), priešybė.

 

Tāli – kirčiuota tālos ciklo struktūros padala.

 

Ṭhāṭ – Š. Indijos septynių gaidų dermė. Yra 10 skirtingų dermių, kuriomis grindžiama daugybė Š. Indijos rāgų.

 

Thumrė (thumrī) – „lengvoji“ klasikinės muzikos forma, panaši į chajalį (khyāl). Pasižymi jausmingumu, lyriškumu, romantinėmis temomis.

 

V

 

Vādī – vyraujantis dermės tonas, svarbiausioji atraminė rāgos gaida, dažniausiai nesutampanti su tonika. Gali būti siejama su kompozicijos atlikimo laiku. Kiekviena rāga turi skirtingą vādī, suteikiančią jai muzikinį ir estetinį savitumą. P. Indijoje vadinama džyva svara (jīva svara).

 

Vādya sangīta  - instrumentinė muzika.

 

Vedos (skr. veda – „žinojimas“, „šventasis žinojimas“) – seniausi Indijos filosofinės, religinės bei poezijos kanoniniai tekstai. Sudaro keturi vedų rinkiniai: Rigveda, Samaveda, Jadžurveda ir Atharvaveda. Atskiri tekstai datuojami VI-IV tūkstantmečiu pr. Kr. Kanoninis vedų mokymas buvo ne tik šventa, tačiau ir ezoterinė (slapta) elitinė doktrina, skirta tik išrinktiesiems.