Indijos muzika – seniausia iki mūsų dienų išlikusi gyvoji muzikos tradicija, daugybę sąvokų bei prasmių slepiantis meno reiškinys. Indijoje gyvuoja daugybė muzikos formų, stilių ir žanrų.
Indijos muzika apima:
Svarbiausią vietą užima klasikinė muzika, daugelį amžių puoselėjama šventyklose, rūmuose, koncertų salėse. Indijos klasikinė muzika (sangīta) skirstoma į vokalinę muziką (gīta), instrumentinę muziką (vādya) bei šokį (nṛtta). Bėgant amžiams Indijos muzika keitėsi; ji patyrė įvairių regionų liaudies muzikos įtaką, buvo veikiama persų, arabų, Vakarų muzikinių tradicijų. Nuo XIII a. Indijoje įsivyravo dvi pagrindinės klasikinės indų muzikos tradicijos: Hindusthānī (Š. Indijos) ir Karṇāṭaḳa (P. Indijos).
Indijos klasikinė muzika yra monofoninė, tačiau pagrindinei melodijai dažnai pritaria burdonas, palydintieji balsai. Melodikoje gausu puošmenų (alaṃkāra, gamaka) ir mikrotonų (śruti), suteikiančių muzikai įvairesnių atspalvių bei didesnio emocinio paveikumo. Indų klasikinė muzika grindžiama melodinių – derminių modelių (rāga) sistema, kurios metroritminį pagrindą sudaro ritminiai ciklai (tāla). Pagrindinis ragos tikslas - perteikti estetinę emociją rasą (skr. rasa - "skonis", "pomėgis"). Ragos pamatą sudaro septynių muzikinių tonų garsaeilis (svara): śaḍja (sa), ṛiṣabha (re, ri), gāndhāra (ga), madhyama (ma), pañcama (pa), dhaivata (dha), niṣāda (ni). Tonai gali būti natūralūs (śuddha), paaukštinti (tīvra) ir pažeminti (komala). Š. Indijoje egzistuoja 10 skirtingų dermių (ṭhāṭ), kuriomis grindžiama daugybė Š. Indijos ragų. Jas susistemino muzikologas Vishnu Narayanas Bhatkhande (1860-1936). P. Indijoje vyrauja sudėtingesnė 72 garsaeilių sistema (mēḷakarta), kurią XVII a. sukūrė muzikologas Venkatamakhis. Muzikos menas perduodamas žodine tradicija iš mokytojo mokiniui.
Mitinės ištakos
Indijos muzikos ištakos siekia mitinius laikus. Daugelis senųjų rašytinių kultūros šaltinių patvirtina, jog pirminis garsas Nāda Brahma – tai universali gyvybės išraiška, filosofijos bei dvasingumo pagrindas, per kurį gali būti pasiektas aukščiausias žinojimas. Manoma, jog visa muzika susikūrė iš šio pirmapradžio garso, kuris pavadintas dievo Brahmos, visatos kūrėjo, vardu. Senovės indų mituose galima pastebėti, jog įvairūs gyvenimo bei mokslo aspektai susiję su skirtingais išminčiais, dievybėmis. Todėl menas, o ypatingai muzika, kildinama iš dievų esybės. Meno, muzikos ir išminties globėja Sarasvatė vaizduojama skambinanti styginiu instrumentu vyna, dievas Krišna grojantis fleita, o Šiva – šokio viešpats ir jo energingasis šokis (tāṇdava) reguliuoja pasaulio tvarką. Senovės mitai byloja, jog dievas Brahma meną perdavė Šivai, o jis – Sarasvatei. Ji meno išmokė dangiškuosius muzikantus (kinnaras), šokėjus (apsarās) bei dainininkus (gandharvas). Nuo seniausių laikų tikėta magiška muzikos galia, galinčia išgydyti žmones, iššaukti lietų, įžiebti ugnį.
Sarasvatė skambinanti vyna Šokantis Šiva (Nataradža), Badami olos šventykla, VI a.
http://www.last.fm/music/Maa+Saraswati http://www.clas.ufl.edu/users/vasu/traditions/chapter4/shiva.htm
Klasikinės muzikos raida skirstoma į keturis periodus: vedų (nuo 4000 m. pr. Kr.), klasikinį (nuo 600 m. pr. Kr.), viduriniųjų amžių (XII- XVIII a.), modernųjį (nuo XIX a.).
Vedos
Klasikinės Indijos muzikos ištakos slypi seniausiuose indų apeiginiuose tekstuose – vedose. Vedų tekstai buvo giedami religinių apeigų ir aukojimų metu. Vienos iš seniausių vedų, XV – VI a. pr. Kr. Rigvedos (sanskr. ṛgveda – himnų knyga) tekstai, šlovinantys dievus ir jų darbus, recituojami trimis gaidomis (su tonika viduryje) ir vediniais metrais, sudarytais iš trumpųjų ir ilgųjų skiemenų.
Giesmių Veda – Samaveda (sanskr. sāmaveda – giesmių knyga) yra sukurta Rigvedos himnų pagrindu. Dauguma himnų skirti hinduistų dievybėms – Agniui, Indrai, Somai. Samaveda pasižymi daug puošnesnėmis melodijomis (naudojami 5–7 skirtingi garsai). Šių melodijų giedojimas vadinamas sāmagāna. Tikėta, jog teisingai giedami garsai turi antgamtinių galių. Todėl garsas, ypač vokalinis, buvo laikomas šventu veiksmu, padedančiu susijungti su amžinuoju visatos garsu. Vedų mokymas bei giedojimas buvo skirtas ne visiems, tai buvo elitinė doktrina, skirta išrinktiesiems.
Klasikinis laikotarpis
VI a. pr. Kr. klasikinė muzika pradėjo skambėti dvaruose, rūmuose, teatre, šventyklose. Klasikiniu laikotarpiu buvo parašyti pirmieji muzikologiniai traktatai. Viename iš seniausių Brahmabharatos traktate "Natjaveda" (Nātyaveda) aprašomas gandharvos muzikos stilius, kuris tuo metu buvo praktikuojamas šalia vedų giedojimo. Šis traktatas laikomas penktąją veda ir vadinamas Gandharvaveda ("Dangiškųjų muzikantų veda"). Ankstyvųjų užuominų apie garsą ir muziką galima rasti indų išminčiaus Bharatos veikale „Natjašastra“ (sanskr. nāṭyaśāstra – knyga apie dramos meną, III a. pr. Kr. – II a. po Kr.). Joje aprašomi muzikinio teatro ypatumai, pasakojama apie legendinį išminčių Naradą (Nārada), kuris mokėsi dainuoti ir pažinęs muziką pasiekė nušvitimą. Kitame muzikologiniame Bharatos traktate Gītālamkara (sanskr. „giesmių puošmenos“, III – I a. pr. Kr.) aukštinama muzikos galia, teigiama, jog ji gali padėti išsivaduoti nuo visų kančių. Veikale analizuojamos muzikos apibrėžimo, tono, ritmo sąvokos. Pagrindiniai septyni muzikos garsai (svaras) siejami su spalvomis, gyvūnų ar paukščių balsais, dievybėmis.
|
Vakarų garso atitikmuo |
Muzikinis garsas |
Gyvūno, paukščio balsas |
Spalva |
Indų dievybės, mitinės esybės |
| do | Ṥaḍja (sa) | Povo verksmas | Lotoso žiedlapių | Agnis |
| re | Ṛṣabha (re, ri) | Jaučio ar karvės maurojimas | Gelsvai žalsva | Brahma |
| mi | Gāndhāra (ga) | Ožio mekenimas | Aukso | Čandra |
| fa | Madhyama (ma) | Kuolingos verksmas | Jazmino žiedų | Višnu |
| sol | Pañcama (pa) | Gegutės dainavimas | Juoda | Narada |
| la | Dhaivata (dha) | Arklio žvengimas | Ryškiai geltona | Tumburu |
| si | Niṣāda (ni) | Dramblio trimitavimas | Visos galimos spalvos | Surya |
Klasikinė muzika (dar vadinama mārga) buvo veikiama įvairių Indijos regionų liaudies muzikos (deśī). Šių muzikų ypatumai aprašomi išminčiaus Mataṅgos traktate "Brihaddeši"(Bṛhaddeśī, IV – VII a. po Kr.). Šiame veikale pirmą kartą apibrėžiama viena iš svarbiausių Indijos klasikinės muzikos sąvokų – rāga, nagrinėjami mikrotonai, garsaeiliai. Vėlesniame Narados traktate Sangīta - Makaranda (VII - IX a. po Kr.) ragos skirstomos į vyriškąsias (rāgas) ir moteriškąsias (rāginīs), nurodoma, kuriuo paros metu geriausia atlikti vieną ar kitą ragą.
Viduriniai amžiai
Nuo XIII a. Indijos kultūrinis bei muzikinis gyvenimas buvo veikiamas islamiškosios kultūros. Indija asimiliavo įvairius musulmonų meno, mokslo, architektūros, poezijos bruožus. Tai sąlygojo Indijos muzikinės tradicijos skilimą į dvi savarankiškas sistemas: hindustaniškąją (Š. Indijos) ir karnatakiškąją (P. Indijos). Viduriniais amžiais suklestėjo ir išsivystė islamo ir hinduizmo klasikinės muzikos stiliai ir žanrai. Vienas iš seniausių Š. Indijos klasikinės muzikos žanrų - dhrupadas (dhrupad), suklestėjęs valdant Didžiųjų Mogulų dinastijai.
Š. Indijos klasikinės muzikos raidai didelės įtakos turėjo indų mokslininkas, poetas ir muzikas Amyras Chusro (Amīr Khusrow, 1253 - 1325). Manoma, jog jis išrado instrumentus - sitarą ir tablą. Chusro taip pat laikomas kavalio (qawwali), chajalio (khayāl) ir taranos (tarana) muzikinių žanrų pradininku.
XVI - XVII a. suklestėjo religinės hinduistų giesmės bhadžanos (hindi k. - bhajan). Dainų tekstai apie dievų Ganešos, Krišnos, Šivos gyvenimus, išreiškiami paprasta melodine linija. Šios giesmės susijusios su viduramžiais paplitusiu hinduistų bhakti judėjimu, kurio pagrindinis tikslas – atsidavimas Dievui, jo šlovinimas.
P. Indijos muzika išlaikė archajiškesnius muzikinės kalbos bruožus. Muzikinis gyvenimas vyko šventyklose. Vienas iš pirmųjų klasikinės P. Indijos muzikantų ir kompozitorių buvo XVI a. gyvenęs dainius Purandaradasa, sukūręs karṇāṭaḳa muzikos mokymo sistemą bei daugybę kompozicijų. Išsivystė pagrindiniai muzikiniai žanrai: giesmės kritės (kṛti), gītam, vokalininiai etiudai (varṇam), rāgamālikā (skr. "ragų pynė"). Šiuos žanrus kūrė trys žymiausi XVIII - XIX a. indų kompozitoriai: Šjama Šastris (Ṥyāma Ṥāstri, 1762 - 1827), Mutusvamis Dykšitaras (Muttusvāmi Dīkṣitar, 1776 - 1835), Tjagaradža (Tyāgarāja, 1767 - 1847).
Modernusis laikotarpis
Britų valdymo laikais Indijos muzika pasklinda po Vakarų pasaulį. T. Edisono išrastas fonografas leidžia įamžinti ir platinti šią muziką. Žymus XX a. bengalų poetas, filosofas Rabindranatas Tagorė (1861 - 1940) kūrė įvairias dainas, kuriose ryški Vakarų ir Rytų muzikos sintezė. XX a. 7 - ajame dešimtmetyje Indijos muzika susidomima Vakaruose. Kompozitoriai (pvz. T. Riley, O. Messiaenas, J. Cage'as, Ph. Glassas, Y. Menuhinas, J. Coltraine'as) pradeda studijuoti ir taikyti ją savo kūryboje. 7-ojo dešimtmečio populiarioje kultūroje Indijos muzikos elementai ryškūs grupių The Beatles, The Kings, Rolling Stone, The Byrds ir kt. dainose. Sitaro virtuozas Ravi Shankaras buvo pirmasis iš indų muzikantų pradėjęs rengti projektus su Vakarų klasikinės, populiariosios bei džiazo muzikos atlikėjais.
G. Harrisonas ir Ravi Shankaras, 1967 m. Zakiras Hussainas (tabla)
http://larepublica.pe/blogs/al-lado-del-farol/2013/07/ http://luisdias.wordpress.com/2013/02/16/musicians-play- music-others-label-it-zakir-hussain-tabla-maestro/
Žymiausi Indijos klasikinės muzikos atlikėjai: Hariprasadas Chaurasia (bansuris), Zakiras Hussainas (tabla), Shivakumaras Sharma (santūras), Ali Akbaras Khanas (sarodas), Amjatas Ali Khanas (sarodas), Vikku Vinayakamas (ghatas), Vishwa Mohanas Bhattas (mohan vyna), Bhavanis Shankaras (mridangas), vokalistai Bhimsenas Joshis, Ustadas Amyras Khanas, Hirabai Badodekar, Kishori Amonkar, C. R. Vyasas.
Ne mažiau populiari Indijos filmų muzika. Bolivudo filmuose skambančios dainos iškristalizavo naujus sintetinius žanrus, jungiančius tradicines bei vakarietiškas muzikos išraiškos priemones.
Žymiausi indų kino filmų kompozitoriai ir atlikėjai: vokalistai - Vasantas Desai, Lata Mangeškar (L. Mangeshkar), Aša Bhosle (Asha Bhosle), Kišaras Kumaras (Kishore Kumar), kompozitoriai - A. R. Rahmanas (A. R. Rahman), Anu Malik, Jatinas Lalit, Pritamas Chakraborty, Amitas Trivedi.
 |