Rāga (sanskr. rāga – „raudona spalva“, „malonumas“; hindi k. rāg; tamilų k. rāgam) – svarbiausia Indijos klasikinės muzikos sąvoka, kūrinio derminė ir melodinė struktūra, siejama su konkrečia emocija. Rāgos sąvoka apima didelę reikšmių bei asociacijų amplitudę, todėl nėra vieno tikslaus muzikinio apibrėžimo. Gali būti aiškinama trejopai: 1) estetinė kategorija, 2) dermė, melodinis modelis, 3) kompozicija ir (ar) improvizacija, grįsta tam tikra derme ar melodiniu modeliu. 

Pats pirmasis rāgos apibrėžimas – Rañjati iti rāgaḥ (sanskr. – „tai, kas nuspalvina [sielą], yra rāga“) randamas išminčiaus Narados veikale Nārdīśikṣā (I-II a.). Kaip savarankiška sąvoka (iki tol ji figūravo tik kaip būdvardis, pvz: jatirāga – dermės atspalvis, gramarāga – garsaeilio spalva rāga) panaudota išminčiaus Matangos Munio muzikologiniame traktate "Brihaddeši" (Bṛhaddeśī, IV – VII a. po Kr.): „Tai, kas tam tikrų muzikinių garsų (svara), melodinių slinkčių (varṇa) ar ypatingo skambesio dėka sužavi ar nuspalvina protą, išminčiai vadina rāga. <...> Rāga yra kilusi iš spalvinimo ir žavėjimo veiksmo; sakoma, kad tokia esanti šio žodžio kilmė.“ 

Egzistuoja daugybė rāgų turinčių įvairius pavidalus ir skirtingus bruožus, todėl jau nuo XI a. jos pradėtos klasifikuoti. Narados traktate Sangīta-makaranda rāgos skirstomos į vyriškąsias (rāgas) ir moteriškąsias (rāginīs). Pagrindinės 6 vyriškosios rāgos turi po 5 – 6 „žmonas“ (rāginīs), taip pat išvestines, vadinamas „sūnumis“ (putras) ir dukterimis (putris). Manoma, jog rāgų „lytį“ apibrėžia atraminės kadencinės gaidos. Jeigu rāgos melodija kylanti į viršų (āroha), o jos kadencinės gaidos yra stipresnėje takto dalyje, ji vadinama „vyriškąja“ rāga, jeigu melodija besileidžianti (avaroha), o jos kadencinės natos stipresnėje takto dalyje – „moteriškąja" ragine. 

Rāgos atlikimo būdą nurodo ir įvairūs jų pavadinimai. Senovės genčių - Ṥakos, Pulindos, Savars pavadinimai buvo pritaikyti rāgoms: Ṥaka rāga, Pulindi rāga, Sāverikā. Daugelis rāgų siejamos su konkrečiu paros laiku (saulėtekio, ryto, vidurdienio, popietės, pavakario, vakaro ir nakties). Kitos rāgos atliekamos tam tikru metų laiku: Ṥri rāga – derliaus nuėmimo, Vasanta (Basant) – pavasario, Megh – lietaus sezono metu. Kiekviena rāga įkūnija ir skirtingas dievybes bei atskleidžia tik jai būdingą nuotaiką, emociją. Ṥri rāga asocijuojasi su grožio bei laimės deive Lakšme, stovinčia lotoso žiede, Bhairava – su dievu Šiva, Lalit  - su deive Parvate.

Atliekant rāgą atlikėjas, klausytojas, kompozicija ir instrumentai nėra atskiri veikėjai, šiame procese jie tampa viena linija, padėsiančia pasiekti aukščiausią meno tikslą – perteikti estetinį išgyvenimą (rasą). Indų estetikoje jų esti devynios: śṛṇgāra (erotinė), vīra (herojiškoji), hāsya (komiškoji), karuṇa (užuojautos),raudra (pykčio), bhayānaka (baimės), bībhatsa (pasibjaurėjimo, adbhuta (nuostabos), śānta (ramybės).

Tikima, jog teisingai atliekant rāgą, ji gali išgydyti ligą, iššaukti gamtos reiškinius (pvz. rāga Dīpak gali sukelti ugnį, rāga Megh – iššaukti lietų). XVI – XVII a. paplito tapybiniai rāgų ciklai  - rāgamālās („rāgų girlianda“) sudaryti iš 36 ar 40 tapybinių rāgų. 

Kiekviena rāga grindžiama tam tikra derme. Pagal dermės laipsnių skaičių jos skirstomos į penkialaipsnes (audava), šešialaipsnes (ṣaḍava) ir septynlaipsnes (sampūrṇa). Šiaurės Indijos muzikinėje tradicijoje (Hindusthānī) priskaičiuojama 10 skirtingų dermių (ṭhāt); Pietų Indijos (Karṇāṭaḳa) – 72 septynialaipsnės dermės (melakarta). Tačiau yra daugybė rāgų, kuriose kylančio (āroha) bei besileidžiančio (avaroha) garsaeilio natos nesutampa, gali būti praleistos arba būti įtraukiama vienas ar daugiau natūralių garsų, diezų ar bemolių (pvz. rāga Lalit, āroha - h-des-e-f-as-h-c, avaroha - des-h-as-fis-f-e-des-c). Tokios rāgos įvardijamos kaip sudėtinės (saṅkīrṇa arba miśra). Savitą rāgos pobūdį suteikia ir vyraujantis dermės tonas (vādī) bei antroji pagal svarbumą gaida (saṁvādī).

Šiaurės Indijos instrumentinė rāga prasideda improvizacine, laisvo ritmo dalimi alapa (ālāpa). Joje atlikėjas išskleidžia melodinius rāgos ypatumus, išryškina svarbiausias kūrinio gaidas. Vokaliniame kūrinyje naudojami abstraktūs skiemenys (as, te, re, na, ta). Po meditatyvinės dalies seka gyvesnio pobūdžio dalis – džoras (joḍ), turinti stabilų ritminį pulsą. Įsijungus mušamiesiems instrumentams prasideda trečioji rāgos dalis – gatas (gat), grindžiama atlikėjo pasirinktu ritminiu ciklu, pasižymintis aiškia struktūra ir greitėjančiu tempu. P. Indijos instrumentinė kompozicija taip pat susidaro iš trijų dalių: rāgam – tānam – pallavi. Rāgam yra laisvo ritmo improvizacija; tānam dalis atitinka Š. Indijos džorą, o pallavi  - gatą.

Instrumentinį atlikėjų ansamblį dažniausiai sudaro burdoną palaikanti tampūra, solo instrumentas (gali būti sitaras, vyna, sarodas, sarangė, bansūris ir kt.) ir mušamieji instrumentai (tabla, mridangas, pachavadžas). Rāgos ypatumus atskleidžia įvairūs instrumentiniai ir vokaliniai žanrai: dhrupadas, chajalis, tappa, tarana, thumrė.