Tampūra (arab. ṭanbūr; persų k. ṭambūra) - vienas iš svarbiausių Š. Indijos styginių instrumentų, paplitęs Pietų Azijos šalyse. Kilo iš ilgakaklio turkų tambūro, Indijoje atsiradusio XII amžiuje. Daugelyje ansamblių naudojamas kaip akomponuojantis, dūzgiantį foną palaikantis instrumentas. Tampūra – tai ilgakaklė liutnia, skambinamasis chordofonas, susidedantis iš didelio tuščiavidurio medinio ar moliūgo rezonatoriaus ir ilgo kaklelio, dažnai papuošto dramblio kaulo raižiniais. Turi 4 metalines stygas; 3 pagamintos iš plieno, o pati žemiausia – iš bronzos. Grojant laikoma statmenai ant žemės priešais atlikėją. Stygos užgaunamos švelniai ir nenutrūkstamai, visą laiką ta pačia tvarka. Instrumentai esti įvairių dydžių; mažesnieji vadinami „moteriškomis“ tampūromis, o didesnieji – „vyriškomis“. 

Vyna (sanskr. vīṇā; hindi k. bīn) – P. Indijoje ir Pakistane paplitęs skambinamasis chordofonas, ilgoji daugiastygė citra. Šis instrumentas žinomas jau nuo Vedų laikotarpio. Dažnai vyna siejama su išminties, muzikos ir meno deive Sarasvate, kuri vaizduojama sėdinti lotoso žiede ir skambinanti šiuo instrumentu. Populiarios Š. Indijos rūdra vyna (postygis su dalmenimis) ir vičitra vyna (be dalmenų) susideda iš dviejų didelių tuščiavidurių medinių rezonatorių, sujungtų ilgu korpusu. P. Indijos Sarasvatės vyna (su dalmenimis) ir gotuvadjamas arba čitra vyna (be dalmenų) turi papildomą, mažesnį rezonatorių, pritvirtinamą viršutinėje citros kaklelio dalyje. Ilgas kaklelis turi lenktą galvutę, kuri dažniausiai vaizduoja nežemišką būtybę, pavyzdžiui drakono ar gyvatės galvą. Instrumentas turi 24 dalmenis ir 7 stygas;

4 pagrindinės stygos pritvirtintos prie kaklelio viršaus, kitos 3 šalutinės naudojamos ritminiams akompanimentui, pritvirtintos kaklelio šone. Stygos atremtos į išlenktą žalvarinį tiltelį, todėl sukuria metalizuotą skambesį. Grojant laikoma gulsčiai priešais muzikantą, mažesnysis rezonatorius guli ant kairiojo kelio. Skambinama dviem metaliniais prie pirštų pritvirtintais plektrais.

Tabla (arabų k. ṭabl – būgnas) – mušamasis membrafonas naudojamas Š. Indijos klasikinėje muzikoje, paplitęs Pakistane, Bangladeše, Afganistane. Manoma, jog šį instrumentą dar XIII a. išrado poetas ir muzikantas Amyras Chusro (Amīr Khusrow, 1253 – 1325).

Tabla yra laikoma mušamųjų instrumentų karaliumi ir yra vienas populiariausių Indijos ritminių instrumentų. Šį instrumentą sudaro du skirtingo dydžio membraniniai būgneliai. Mažesnysis kūginės formos būgnelis (dāyāñ) mušamas dešiniąja ranka. Jis yra pagamintas iš tuščiavidurio tikmedžio ar raudonmedžio ir aptemptas karvės ar ožkos oda. Paprastai suderinamas pagrindinės melodijos tonika, dominante ar subdominante. Didesnysis katilo formos būgnas (bāyāñ) mušamas kairiąja ranka. Jo korpusas gaminamas iš žalvario ar vario, kartais naudojami ir pigesni metalai – aliuminis, plienas. Jis skleidžia žemą garsą, nėra derinamas.

Abiejų būgnų centre yra tamsi, apvalios formos dėmė, vadinama syahi („rašalas“). Ji gaminama sumaišant krakmolo, ryžių, kviečių pastą ir metalo miltelius. Tai turi įtakos šio instrumento garso išgavimui, obertonams. Grojama mušant pirštais ir plaštakomis pritariant šokiams, įvairiuose ansambliuose, ir kaip solo instrumentas. 

Mridangas (sanskr. mṛda – molis, žemė + añga – kūnas) – mušamasis membrafonas, paplitęs P. Indijoje, Šri Lankoje, Singapūre, Malaizijoje.

Senovės indų skulptūrose, piešiniuose ir mitologijoje, mridangas dažnai siejamas su dievybėmis Ganešu ir Nandžiu. Todėl mridangas žinomas kaip „dieviškasis instrumentas“. Šiaurės Indijos dhrupado muzikoje grojama didesniu panašiu į mridangą instrumentu – pakhavadžu (pakhawaj). P. Indijos mridangas yra dvipusis cilindro formos būgnas pagamintas iš tuščiavidurės medienos. Abi jo membranos uždengtos ožkos oda ir sujungtos odiniais dirželiais. Garsas reguliuojamas judinant mažas medines kaladėles, įterptas tarp  būgno sienelės ir odinių juostelių. Membranos ne vienodo dydžio (dešinė mažesnė), suderintos oktavos skirtumu. Dešinioji membrana pagaminta iš kelių avies, veršiuko odos sluoksnių. Derinama tonika ir skleidžia aukštesnio tembro tonus. Kairioji membrana pagaminta iš avies ir buivolo odų – nederinama, skleidžia žemesnį toną. Grojama pirštais, plaštakomis, instrumentą pasidėjus gulsčiai ant kelių. 

Bansuris (hindi k. bansurī; bans – bambukas + sur – melodija) - skersinė bambukinė fleita, paplitusi Š. Indijoje, Pakistane. Tai labai senas muzikos instrumentas, susijęs su piemenų tradicija ir vienu iš svarbiausių hinduistų dievų – Krišna. Daugelyje piešinių Krišna vaizduojamas grojantis bambuko fleita. Bansūrio įvaizdžiai matomi įvairiose skulptūrose, jis minimas daugelyje senovės hinduistų ir budistų šaltinių. Bansūris pagamintas iš tuščiavidurio bambuko medžio, gali būti įvairaus ilgio (30–60 cm). Dažniausiai turi 6–7 skyles išdėstytas tiesia linija. Fleitos diapazonas dvi su puse oktavos. Tembras šiltas, švelnus. Grojant laikoma horizontaliai, prilaikant nykščiais. Keičiant kvėpavimo intensyvumą galima išgauti skirtingas grojimo technikas. Labiausiai paplitęs Š. Indijos klasikinės ir liaudies muzikos ansambliuose, dažnai naudojamas filmų garso takeliuose.